Šaltojo sezono žolės pasirinkimas

Jei nesate tikri, kokios rūšies žolę sodinti, turite nustatyti, ką labiausiai vertinate vejoje. Dažniausiai sodinamos vėsiojo sezono žolės yra išlenkta žolė, Kentukio mėlynažolė, eraičinai ir rugiagėlės:

• Išlinkusios žolės: Šliaužianti lenkta žolė (Agrostis stolonifera) yra smulkios tekstūros daugiametis augalas, formuojantis tvirtai besimezgančią velėną. Ši žolė dažnai naudojama žalumynams dėti. Kolonijinė išlenkta žolė (Agrostis tenuis) nereikalauja ypatingos priežiūros ir netinka mažai pjauti. Kolonijinė išlenkta žolė gerai auga vėsiose, daug kritulių vietose, pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose.

  Išlinkusios žolės negiliai įsišaknija, jas reikia dažnai laistyti ir tręšti. Net ir atsargiai kultivuojama, išlinkusi žolė yra jautri įvairioms ligoms, įskaitant rudą, vasarinę dėmę, dolerio raudoną siūlą ir rožinį bei pilką sniego pelėsius.

• Kentukio mėlynažolė: Yra daugiau nei 200 mėlynųjų žolių rūšių. Kaip atskira veja Kentukio bluegrass normos yra vidutiniškai nusidėvėjusios, taigi, jei planuojate kiekvieną savaitgalį suburti būrį į regbį, geriau išbandykite aukštą eraičiną.

  Kentukio mėlynžiedžiai puikiai dera su eraičinais ir daugiamečiais svidriais, o tai kompensuoja mėlynųjų žolių trūkumus šešėlyje, atsparumą sausrai ir nešiojamumą. Kentukio melsvažolės paprastai gerai toleruoja šaltą temperatūrą, o daugelis veislių yra atsparios.

  Kentukio mėlynžiedžiams reikia daug vandens. Ten, kur vyrauja sausa vasara, Kentukio mėlynžiedžiai praranda palankumą aukštiems eraičinams.

• Smulkieji eraičinai : Smulkiųjų eraičinų šeima yra labai smulkūs, šereliais lapeliai, vidutiniškai žalios spalvos ir giliomis šaknimis. Nors jie turi prisitaikymo skirtumų, skirtingi eraičinai neįgudusiai akiai beveik neatskiriami.

  • Kramtomieji eraičinai: kramtomieji eraičinai (Festuca rubra commutata) auga vidutinio ir šviesiai žaliomis kekėmis ir nėra vijokliai, o tai reiškia, kad nors ir yra giliai įsišakniję, tačiau nesukuria šliaužiančių stiebelių ir šakniastiebių. „Chewings“ eraičinas vertinamas kaip vidutinis dėvėjimas, puikiai toleruoja atspalvį ir šaltį bei gerai toleruoja sausrą, todėl yra geras pasirinkimas maišyti su Kentukio mėlynžiedžiu. Kramtomieji eraičinai yra jautrūs grybelinėms ligoms karštu, drėgnu oru ir gali atsirasti šiaudų, ypač rūgščioje dirvoje.

  • Raudonasis eraičinas: Raudonasis eraičinas (Festuca rubra), taip pat žinomas kaip šliaužiantis raudonasis eraičinas, turi smulkios tekstūros, siaurus, sodriai žalius lapus. Ši žolė turi gilias šaknis, bet lėtai atsigauna po žalos ar eismo. Raudonieji eraičinai yra mažiau jautrūs sausrai ir karščiui nei kramtomieji eraičinai, tačiau geriau nei kiti eraičinai toleruoja pavėsį ir šaltį, todėl juos tinka maišyti su Kentukio mėlynžiedžiu. Raudonieji eraičinai netoleruoja drėgno dirvožemio, molio ar perteklinio azoto. Jie jautrūs grybelinėms ligoms, įskaitant dolerio dėmėtumą, lapų dėmėtumą, miltligę, raudoną siūlą ir pilką sniego pelėsį.

  • Kietieji eraičinai: Kietieji eraičinai (Festuca longifolia) yra smulkiaašmenė, lėtai auganti žolė, kuri neįsišaknija taip giliai kaip kiti eraičinai. Kietieji eraičinai formuoja gumulėlius, kurių dėvėjimas yra nedidelis. Kietieji eraičinai gerai dera su melsvaisiais ir rugiais. Ši labai sausrai ir šešėliui atspari žolė gali įsitvirtinti nederlingoje dirvoje ir yra karščiui atspariausi eraičinai, kurie vasarą išlieka žalesni.

  • Aukštieji eraičinai: Aukštieji eraičinai (Festuca arundinacea)yra tanki žolė, kuri įsišaknija iki 3 pėdų gylio. Kai buvo stambi ganyklų žolė, naujos, velėnos tipo veislės turi minkštesnius, smulkesnės tekstūros lapus ir lėtesnį augimo modelį. Aukštieji eraičinai mėgsta didelį srautą ir dažnai sodinami sporto aikštelėse. Aukštieji eraičinai dažnai maišomi su Kentukio mėlynžiedžiais augalais. Ši žolė idealiai tinka ten, kur per karšta kitoms šaltojo sezono žolėms ir per vėsu šiltojo sezono žolėms. Kai kurios veislės, paprastai parduodamos kaip žemaūgiai eraičinai, buvo išvestos dar lėtesniam, silpnam augimui. Nereikia pjauti žemaūgių aukštų eraičinų taip dažnai, kaip standartinių veislių. Aukštieji eraičinai yra atsparūs karščiui, šešėliui ir sausrai ir išlieka žali ištisus metus, išskyrus labai karštas ir sausas vasaras. Daugelis naujesnių veislių atsparios ligoms ir kenkėjams (kai kuriose yra endofitų); tačiau karštomis, drėgnomis sąlygomis aukšti eraičinai gali užsikrėsti rudu dėme.

• Rugiai: Yra dviejų rūšių svidrės:

  • Vienmetės: Vienmetės svidrės yra vidutiniškai žali, greitai augantys augalai vidutinio stambumo ašmenimis ir negiliomis šaknimis. Ašmenys auga vertikaliai, susikaupę ir gali atlaikyti vidutinį eismą. Vienmetės svidrės paprastai nenaudojamos sėklų mišiniuose, nes jos yra pernelyg agresyvios, išstumdamos daugiametes žoles, kad žūtų metų pabaigoje. Vienmetės svidrės netoleruoja karščio, sausros, pavėsio ar šalčio.

  • Daugiametis: Daugiametės svidrės (Lolium perenne) turi smulkios tekstūros, giliai žalius, blizgius ašmenis ir negilias šaknų sistemas. Šios žolės labai gerai susimaišo su Kentukio mėlynžiedžiais ir eraičinais, kad sudarytų puikią mišrią veją, o mažiau atsparioms žolėms suteikia reikiamo atsparumo ligoms ir atsparumo dėvėjimui. Daugiametės svidrės dažnai naudojamos intensyvaus eismo vejose. Daugiametės svidrės puikiai laikosi visose vėsiojo sezono vietose. Daugiametes svidrės augintojai taip pat naudoja šiltojo sezono žolėms persėti, kad suteiktų spalvą visą žiemą.