Eutanazija, techninis šuns užmigdymo terminas, yra vienas sunkiausių sprendimų, kuriuos kada nors priimsite, ir jis netampa lengvesnis, nesvarbu, kiek kartų bėgant metams su tuo susidurtumėte. Jūsų veterinarijos gydytojas gali jums patarti, o jūsų draugai gali pasiūlyti jums paramą, tačiau niekas negali priimti sprendimo už jus. Kai gyvenate su pagyvenusia ar nepagydomai sergančia augintine, kiekvieną rytą žiūrite jai į akis ir klausiate savęs: ar tokia diena?
Tiksliai žinoti neįmanoma.
Kai kurie šeimininkai nelaukia, kol jų augintinio diskomfortas taps skausmu, ir eutanaziją pasirenka daug anksčiau nei daugelis žmonių. Kai kurie šeimininkai vadovaujasi gyvūno apetitu – kai senas ar sergantis gyvūnas nebesidomi valgyti, samprotauja, jam visiškai niekas neįdomu. Ir kai kurie savininkai laukia, kol neabejotinai atėjo laikas.
Kiekviena rekomendacija yra tinkama kai kuriems šunims ir kai kuriems savininkams. Darai viską, ką gali, tada bandai atidėti sprendimą ir susitvarkyti su sielvartu. Ironiška, bet neįtikėtina veterinarinės medicinos pažanga per pastaruosius porą dešimtmečių daugeliui žmonių dar labiau apsunkino sprendimus. Ne taip seniai geriausia, ką galėjote padaryti dėl sunkiai sergančio augintinio, buvo suteikti jai komfortą, kol tai nebebuvo įmanoma. Šiais laikais beveik visi žmonių medicinos privalumai – nuo chemoterapijos iki širdies stimuliatorių – yra prieinami mūsų augintiniams.
Jei galite sau leisti tokią priežiūrą ir realiai tikitės, kad tai pagerins jūsų augintinio gyvenimą, o ne tiesiog jį pailgins, tuomet tai yra pasirinkimas, kurio reikėtų siekti. Tačiau tegul niekas neverčia jūsų priimti sprendimą, pagrįstą kaltės jausmu ar norais.
Eutanazija – tai gerumas, taikomas brangiam augintiniui, sprendimas, kurį priimame brangiai kainuojantys patys. Tai paskutinis meilės veiksmas, nieko mažiau.