Šunų alergijos šaltinis

Keletas šunų veislių, pavyzdžiui, auksaspalviai retriveriai, yra labai linkę į alergiją. Kai kurios alergijos yra sezoninės, kai kurios pasireiškia įvairiais gyvenimo tarpsniais, o kai kurios odos ligos tampa visą gyvenimą trunkančiomis problemomis, kurias reikia dažnai ar nuolat gydyti veterinarijos gydytojui.

Alergiją sukelia šuns reakcija į įvairius alergenus. Dažniausiai pasitaikantys alergenai yra blusų seilės, įkvepiamos medžiagos (žiedadulkės, pelėsiai, dulkės) ir maisto ingredientai.

Alergija blusoms

Dažniausias ir labiausiai sekinantis yra blusų sukeltas alerginis dermatitas, kuris yra padidėjęs jautrumas blusų seilėse esančiam baltymui. Ji dažniausiai diagnozuojama sulaukus 2 metų, sunkiausia būna nuo vidurvasario iki rudens, todėl visada reikalinga veterinarinė priežiūra. Šiltesnio klimato kraštuose tai gali būti maras ištisus metus.

Blusoms alergiškiems šunims pakanka vieno mažo blusos įkandimo, kad pradėtų veikti pagrindinis alergijos mechanizmas. Blusoms alergiški šunys subraižyti ir kąsti neapdoroti, o intensyvus niežėjimas ir kandimas atsiranda šalia uodegos pagrindo.

Jūsų veterinarijos gydytojas paskirs priešuždegiminių vaistų, geriamųjų ar tepamų vaistų nuo blusų, taip pat rekomenduos griežtą blusų kontrolę, apimančią aplinką (namą ir kiemą), taip pat šunį. Reguliarus šukavimas, valymas šepetėliu ir kruopštus kūno patikrinimas taip pat labai svarbūs atliekant prevencinę priežiūrą nuo alergijos blusoms.

Inhaliacinė (atopinė) alergija

Inhaliacinė (arba atopinė) alergija yra antras pagal dažnumą kaltininkas, nes žolė, žiedadulkės, pelėsiai, pleiskanos ir net dulkės daro jūsų šunį visiškai apgailėtiną. Atopiniai šunys trina veidą, snukučius ir akis, kasosi pažastis ir ausis, kandžioja pėdas ir kojas, gali atsirasti raudonų ir patinusių dėmių. Patalpų oro valytuvai, oro kondicionavimas ir gera aplinkos sanitarinė būklė padeda sumažinti patalpų inhaliatorių iki minimumo.

Veterinarijos gydytojai inhaliacines alergijas dažniausiai gydo antihistamininiais vaistais, steroidais ir riebalų rūgštimis ir rekomenduoja vietinį gydymą šampūnais ir skalavimu, kad šuniui būtų patogiau. Jūsų veterinaras taip pat gali nukreipti jus pas veterinarijos gydytoją dermatologą, kad jis atliktų alergijos odos tyrimą, kad nustatytų pažeidžiantį alergeną. Jei jūsų šuo gydomas steroidais, turite žinoti viską apie šalutinį poveikį ir ilgalaikį poveikį, kad galėtumėte priimti geriausius sprendimus savo šuniui.

Kartais šuo sureaguos į kokį nors kasdienį aplinkos elementą, pavyzdžiui, kilimų pluoštą, patalynę, valymo priemones, plastiką ar trąšas. Jis gali subraižyti save be plaukų, ypač pažastyse, apatinėje pilvo dalyje, kirkšnyse ir pėdų apačioje. Rasti kaltininką gali būti sunku, bet tada bent jau galite padaryti jį patogią pašalindami jį iš savo gyvenimo. Neleiskite jam naudoti šviežių trąšų (visada venkite piktžoles naikinančių ir pesticidų!), nuplaukite kojas po bėgiojimo ant ką tik nupjautos žolės ir naudokite šampūnus, kuriuose yra gydomųjų medžiagų ir kuriuose nėra kvepalų ir dažiklių.

Maisto alergijos

Nors maisto alergijos yra nedažnos, jos taip pat nėra sezoninės ir nereaguoja į kortikosteroidus. Kaip ir alergija įkvėpusiesiems, alergija maistui gali sukelti niežulį, dėl kurio šuo kasosi, trina, kramto, kandžioja ir laižo odą. Dažniausiai pažeidėjai yra jautiena, kiauliena, vištiena, pienas, kiaušiniai, žuvis, kukurūzai, soja ir konservantai. Diagnozė užtrunka, nes jūsų veterinarijos gydytojas turi pašalinti šunį nuo visų komerciškai paruoštų ėdalų ir pakeisti jį dviejų ingredientų dieta su pakankamai vitaminų ir mineralų papildymu 3–5 savaites, o po to palaipsniui duoti šuniui maistą.

Maisto alergija kartais painiojama su maisto netoleravimu. Maisto netoleravimas yra nenormalus fiziologinis atsakas (pvz., žarnyno sutrikimas) į maistą, o alergija maistui yra imunologinis atsakas į suvartotą medžiagą.